Gyvenote kartu, remontavote būstą, pirkote medžiagas, baldus ar buitinę techniką, prisidėjote savo pinigais ir darbu – tačiau nekilnojamasis turtas visą laiką buvo įregistruotas tik vieno asmens vardu. Kol santykiai tęsiasi, tokia tvarka dažnai atrodo natūrali. Tačiau jiems nutrūkus iškyla esminis klausimas: ar įdėtas indėlis suteikia teisę į kompensaciją, ar tai laikytina neatlygintina parama?
„Tokiose situacijose žmonės dažnai remiasi moraliniu teisingumu – „juk viską darėme kartu“. Tačiau teisme lemiama būna ne emocija, o įrodymai: ką konkrečiai darėte, kiek kainavo, kokiu tikslu buvo prisidedama ir ar buvo susitarimas kurti ar gerinti bendrai naudojamą turtą“, – sako advokatė Renata Račko, advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnioji teisininkė.
Teismų praktikoje ginčų dėl turto formavimo ir tarpusavio atsiskaitymo daugėja. Dažniausiai jie kyla tada, kai asmeninėmis lėšomis ar pastangomis pagerinamas vieno asmens vardu registruotas turtas, o vėliau – jis parduodamas ar „perkeliamas“ į kitą objektą, kuris ir vėl registruojamas tik vieno asmens vardu.
„Gyvenome kartu“ nėra tas pats, kas „kūrėme bendrą turtą – bendrą nuosavybę“
Svarbiausias dalykas, kurį tokiose bylose pabrėžia teismai: neformalizavę santykių asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams. Tai reiškia, kad jų įgytam turtui netaikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija.
„Vien faktas, kad pora gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, dar nereiškia, kad buvo sutarta kurti bendrą turtą. Teisė į kompensaciją atsiranda tada, kai pavyksta įrodyti aiškų susitarimą dėl bendro tikslo – įsigyti ar pagerinti turtą kartu“, – aiškina R. Račko.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendras gyvenimas, ūkio tvarkymas ir turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ar darbu gali sudaryti pagrindą konstatuoti jungtinę veiklą (partnerystę) ir pripažinti bendrąją dalinę nuosavybę. Tačiau tai nėra automatinė išvada – kiekvieną kartą vertinamos konkrečios aplinkybės.
Tipinė situacija: remontas, pardavimas, naujas būstas – vėl vieno vardu
Dažnas scenarijus atrodo taip: pora keletą metų gyvena kartu, vieno asmens vardu registruotą būstą atnaujina bendrai – daro remontą, perka medžiagas, baldus, buitinę techniką. Vėliau tas būstas parduodamas, o gautos lėšos panaudojamos kitam nekilnojamam turtui įsigyti, kuris ir vėl įregistruojamas tik vieno asmens vardu. Santykiams nutrūkus vienas asmuo reikalauja kompensacijos, kitas ginčija ir teigia, kad viskas finansuota jo lėšomis, o kito indėlis neįrodytas.
„Tokie ginčai išryškina esminę problemą: kaip teisiškai kvalifikuoti faktinius turtinius santykius, kai dokumentuose – vieno žmogaus nuosavybė, o realybėje – abiejų pastangos, investuotos lėšos“, – sako advokatė.
Kaip įrodinėjama jungtinė veikla, jei nieko nepasirašėte?
Nors rašytinis susitarimas tokiais atvejais yra patikimiausia apsauga, teismai pripažįsta, kad reikalavimas viską fiksuoti raštu ne visada atitiktų protingumo ir sąžiningumo principus. Todėl nerašytinis susitarimas gali būti įrodinėjamas įvairiais būdais.
„Dažniausiai teismas žiūri į visumą: ar buvo nuolatinis bendras gyvenimas, ar vedėte bendrą ūkį, ar realiai kūrėte ar gerinote turtą lėšomis ir darbu. Įrodymai gali būti labai įvairūs – nuo bankinių pervedimų ir sąskaitų iki liudytojų, nuotraukų ar net susirašinėjimo“, – sako R. Račko.
Praktikoje gali būti vertinami: šalių ir liudytojų parodymai, banko sąskaitų išrašai, pavedimai, sąskaitos-faktūros, kvitai, sutartys su rangovais, nuotraukos, vaizdo įrašai, susirašinėjimas, socialinių tinklų duomenys, kiti dokumentai, patvirtinantys konkretų indėlį.
Finansinės galimybės: teismas tikrins, ar tikrai galėjote prisidėti
Vienas iš svarbiausių aspektų kompensacijos bylose – šalių finansinės galimybės ir pajamų šaltinių aiškumas. Teismas vertina, ar kompensacijos prašantis asmuo turėjo realias galimybes prisidėti: ar turėjo pajamas, kokios jos buvo, ar įsipareigojimai leido daryti tokias išlaidas.
„Jei žmogus teigia skyręs reikšmingas sumas remontui ar turto įsigijimui, natūralu, kad teismas klausia: iš ko? Štai kodėl banko išrašai, pajamų deklaracijos ir kiti finansiniai dokumentai dažnai tampa kertiniais įrodymais“, – sako advokatė.
Tiesa, akcentuoja advokatė, ne visada pavyksta įrodyti susitarimą dėl jungtinės veiklos. Tokiu atveju teisme gali būti sprendžiama, ar nėra nepagrįsto praturtėjimo situacijos – kai vienas asmuo savo lėšomis ar darbu pagerina kito asmens turtą, tačiau nauda lieka kitam.
„Kai jungtinės veiklos įrodyti nepavyksta, ginčo esmė dažnai persikelia į klausimą, ar kitas asmuo negavo nepagrįstos naudos jūsų sąskaita. Tai iš esmės tampa siekiu kompensuoti patirtas išlaidas, kai nuosavybės teisės į turtą įgyvendinti nėra galimybių“, – aiškina R. Račko.
Svarbu tai, kad net jei ieškinyje aiškiai neįvardytos nepagrįsto praturtėjimo normos, teismas, vertindamas ginčo esmę, gali jas taikyti ir kvalifikuoti situaciją pagal realias aplinkybes.
Ką verta prisiminti praktiškai?
Advokatė apibendrina: indėlis į kito asmens vardu registruotą turtą savaime dar nesukuria teisės į kompensaciją. Viskas priklauso nuo to, ar pavyks įrodyti aiškų susitarimą dėl bendro tikslo ir konkretų indėlį.
„Jeigu santykiai neformalizuoti, o investicijos reikšmingos, racionaliausia bent dalį susitarimų fiksuoti raštu – net jei tai paprastas susitarimas dėl išlaidų dalijimosi ar paskolos. O jei situacija jau konfliktinė, svarbu kuo anksčiau susirinkti įrodymus: pavedimus, sąskaitas, susirašinėjimą, informaciją apie pajamas“, – sako R. Račko.
