Siekiant išsaugoti paplūdimius Lietuvos pajūryje, per artimiausius dešimtmečius gali tekti statyti pylimus ar net betonuoti krantus, sako mokslininkai.
Mokslininkų grupė, dar 2015 metais, Vilniuje pristatė atliktą studiją, kurioje nagrinėtas vandens poveikis šalies pakrantei. Pasak studijos autorių, per artimiausius kelis dešimtmečius gali tekti keisti strategiją ir vietoje dabar taikomų vadinamųjų „minkštųjų priemonių“, t.y. stebėsenos ir prisitaikymo prie gamtos reiškinių, gali tekti imtis ir „kietųjų“ – statyti pylimus, bangolaužius, o kai kuriose vietose krantus netgi betonuoti.
„Mano manymu, kas gyvens iki 2050-ųjų, mes jau tada išvysime arba pylimus, kurie turėtų būti pradėti statyti, kaip Olandija pradėjo XVIII amžiaus pabaigoje ir dabar jie yra išauginti iki dvylikos metrų aukščio – olandai puikiausiai gyvena, nors yra žemiau jūros lygio. Arba reikės betonuoti pakrantes ir tokiu būdu gintis nuo jūros lygio“, – sakė studijos vadovas Algimantas Grigelis,
A.Grigelio teigimu, studijoje šie sprendimai dar nėra siūlomi, tačiau tam šalis turėtų ruoštis.
Pasak jo, prie pajūrio krantų erozijos itin reikšmingai prisideda uraganai – per beveik pusę amžiaus Lietuvos pajūris nukentėjo nuo penkių didžiausių tokių stichinių reiškinių. Profesorius pastebėjo, kad keturi jų kilo sausio mėnesį: pats didžiausias, bevardis uraganas pajūrį nusiaubė 1967-aisiais. Šalies pakrantė taip pat smarkiai nukentėjo 1999-aisiais, nuo uragano Anatolijaus, 2004-aisiais – nuo Ervino, 2007-aisiais – nuo Kirilo ir šį sausį – nuo Felikso.
Mokslininkai taip pat konstatuoja, kad nors pačių uraganų nedaugėja, ilgėja jų trukmė: anksčiau jie trukdavo 4-5 valandas, šiuo metu – ir kelias paras.
Geomorfologė Leonora Živilė Gelumbauskaitė tvirtino, kad Lietuva iki šiol neturi rizikos prevencijos strategijos, kuria būtų atsižvelgiama į Kioto protokolą (Jungtinių Tautų protokolą dėl klimato kaitos), nors kitos Baltijos šalys tokį dokumentą turi.
„Mokslininkai bandė prognozuoti, kas būtų, jei vandens lygis per šimtą metų kiltų dešimt, penkiasdešimt ir devyniasdešimt centimetrų. Antras buvo modelis, jei kiltų trisdešimt, šešiasdešimt ir šimtu (centimetrų). Praktiškai išeitų, kad Kuršių nerijos atkarpoje pliažai būtų užlieti ties Nida, o sausuminėje dalyje tai labiau grėstų Šventajai“, – sakė studijos bendraautorė.
Anot jos, pagrindinės priemonės, kurių valstybė turėtų imtis – rengti valstybinius rizikos prevencijos strategijos ir stebėjimo planus, atlikti detalius kranto zonos matavimus, detaliau įvertinti uostų veiklos įtaką, skirti visoms priemonėms daugiau lėšų.
Tuo metu Petras Zemlys atkreipė dėmesį, kad Lietuvos pakrantėje Baltijos jūros banguotumas yra pats didžiausias, o norint turėti, pavyzdžiui, Palangos pliažus, dėl natūraliai vykstančios erozijos būtina juos nuolat pildyti smėliu. Tačiau šios priemonės, anot jo, efektyvios tik trumpą laiką.
Šauriau Klaipėdos uosto esanti pirmoji Melnragė, anot jo, labiausiai veikiama Klaipėdos jūrų uosto vartų, kurie stabdo smėlio judėjimą, dėl to minėta teritorija yra nuolat išplaunama. Gelbėjant šią zoną nuo erozijos, studijos autorių nuomone, reikėtų imtis „kietųjų priemonių“. Tačiau P.Zemlio teigimu, bangolaužiai ar bunos čia jau nebegalėtų pradėti, tad reikėtų sutvirtinti krantus asfaltbetoniu.
„Reikėtų sutvirtinti tą krantą, galbūt užpilti smėliu, praplatinti ir padaryti, galbūt, aktyvios rekreacijos zona – kavines ir panašiai“, – sakė jis.
Studijos autoriai užsiminė, kad nepaisant Klaipėdos uosto įtakos krantams, siekiant uoste priimti sunkesnius ir didesnius laivus ateityje planuojama gilinti Kuršių marių farvaterį nuo šiuo metu esančio 14 metrų iki 17 metrų. Tai esą taip pat padidintų kai kurių teritorijų, ypač pirmosios Melnragės eroziją Klaipėdos mieste.
Studiją „Baltijos jūros krantų erozijos problemų analizė ir sprendimo būdai“ atliko Klaipėdos universiteto mokslininkai Lietuvos mokslų akademijos užsakymu.
