Dar visai neseniai aukštesnės klasės nekilnojamojo turto vertė dažniausiai buvo siejama su vieta, vaizdu pro langą ar kvadratinio metro kaina. Tačiau šiandien prabanga vis dažniau vertinama ir pagal kitą kriterijų – klausiama ne tik, kiek objektas vertas dabar, bet ir ar bei kiek jis išliks vertingas po dvidešimties ar trisdešimties metų. Tam pritaria ir NT rinkodaros įmonės „NTligence“ brokeris Vytautas Simutis. Pasak jo, aukštesnės klasės būsto pirkėjai vis dažniau ieško ne trumpalaikės investicijos, o ilgalaikės vertės.
Todėl šiandien vis daugiau dėmesio skiriama ne tam, kas sužavi pirmąją dieną, o tam, kas nepraranda vertės po dvidešimties ar trisdešimties metų. „Šiandien svarbu ne tik prestižinis adresas ar prabangus įrengimas. Žmonės vertina, ar pastatas turi architektūrinę idėją, ar jis dera su aplinka, ar po kelių dešimtmečių vis dar atrodys aktualus. Tokie projektai geriau išlaiko savo vertę, nes jų pagrindas nėra mada, o kokybė“, – sako V. Simutis.
Vertę kuria ne tik lokacija
Anot eksperto, ilgalaikę projekto vertę lemia ne vien vieta. Vis svarbesni tampa architektūriniai sprendimai, natūralios ir ilgaamžės medžiagos, mažesnis užstatymo intensyvumas, santykis su kraštovaizdžiu bei pagarba vietos istorijai.
„Kokybiškas projektas nėra tik pastatas. Jis tampa miesto dalimi. Jeigu architektūra jautriai reaguoja į aplinką, naudojamos ilgaamžės medžiagos, o viešosios erdvės kuriamos galvojant ne tik apie gyventojus, bet ir apie visą miestą, tokie objektai daug lėčiau sensta“, – sako brokeris. Jo teigimu, būtent tokie projektai ilgainiui formuoja naują kokybės standartą visam kurortui.
Kodėl prestižas Palangoje persikėlė į pietus?
Neatsitiktinai daugelis aukštesnės klasės projektų šiandien vystomi pietinėje Palangos dalyje. Šios teritorijos prestižas susiformavo gerokai anksčiau nei atsirado šiuolaikiniai gyvenamieji kompleksai. J. Simpsono gatvė nėra atsitiktinė vieta. Ji yra vienoje seniausių kurortinės Palangos dalių, susiformavusių dar XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, kai grafų Tiškevičių dėka Palanga buvo kryptingai vystoma kaip aristokratiškas Baltijos kurortas.
Būtent teritorijoje tarp Birutės parko, Tiškevičių rūmų ir jūros kūrėsi pirmosios reprezentacinės vasarvietės, vilos ir pensionai, kuriuose vasarodavo to meto inteligentija bei pasiturintys poilsiautojai iš Vilniaus, Kauno ir Varšuvos. Šios miesto dalies išskirtinumą kūrė ne komercija, o poilsio kultūra – parkai, pasivaikščiojimų takai ir architektūra, leidžianti mėgautis pajūrio gamta.
Skirtingai nei teritorija aplink J. Basanavičiaus gatvę, kuri ilgainiui tapo intensyvaus turizmo ir pramogų centru, pietinė Palangos dalis išlaikė kurortinės rezidencijos charakterį – mažesnį užstatymo tankį, daugiau brandžių želdinių, privatumo ir glaudesnį ryšį su kraštovaizdžiu. Būtent šios savybės šiandien vis dažniau laikomos didžiausia Palangos prabanga, todėl natūralu, kad čia koncentruojasi ir aukštesnės klasės būsto projektai.
„Ši vieta turi labai stiprų istorinį pagrindą. Prabanga čia atsirado ne dabar – ji buvo užkoduota dar formuojantis kurortui. Dabartiniai projektai iš esmės tęsia tą pačią tradiciją, tik šiuolaikinėmis priemonėmis“, – sako V. Simutis.
Kai architektūra kuria vertę miestui
Neatsitiktinai vienas naujausių aukštesnės klasės projektų – J. Simpsono gatvėje baigiamas statyti 33 apartamentų kompleksas „Vandens formos“ – vystomas būtent šioje miesto dalyje. Pasak V. Simučio, tokia vieta įpareigoja kurti architektūrą, kuri ne konkuruotų su istoriniu miesto charakteriu, o jį papildytų.
Projekte daug dėmesio skiriama ne tik pačiam būstui, bet ir tam, kaip jis įsilieja į miesto aplinką. Fasadams pasirinktas kroatiškas kalkakmenis, naudojamos japoniškos rankų darbo plytelės, braziliška mediena, o bendrosios erdvės papildomos meno kūriniais – vidiniame kieme jau iškilo skulptoriaus Martyno Gaubo skulptūra „Undinėlė, valganti ledus“, erdvės papuošė Milanos Rozovskajos instaliacija.
„Tokios detalės nėra vien estetinis sprendimas. Jos prisideda prie to, kaip projektas bus vertinamas po daugelio metų. Kai architektūra, medžiagos ir menas sudaro vientisą visumą, sukuriama vertė, kuri išlieka ilgiau nei trumpalaikės rinkos tendencijos“, – sako brokeris. Pasak V. Simučio, aukštesnės klasės projektų sėkmę parodo ne pardavimų tempas ar pirmųjų metų paklausa.
„Tikrasis projekto egzaminas vyksta po dvidešimties ar trisdešimties metų. Tuomet paaiškėja, ar pastatas buvo sukurtas tik tam, kad greitai būtų parduoti butai, ar tam, kad taptų natūralia miesto dalimi. Jei po tiek metų jis vis dar atrodo aktualus, dera su aplinka ir žmonės jį vertina ne mažiau nei statybų pradžioje, vadinasi, buvo sukurta ilgalaikė vertė“, – sako V. Simutis.
